Puslapis išsikraustė

Katinas išlipo iš kuprinės ir pradėjo keliauti savarankiškai.

Travelling cat is here

Airija. Giedros dienos magija

225 dienas per metus čia lyja, arba kaip patys airiai sako: žemė kenčia nuo lietaus. Ir tikrai, per tas 6 savaites taip įpratau prie apsiniaukusio dangaus, lietaus ir šalto vėjo, kad jei nereikia einant į lauką striukės - būna šventė, taip ir leki kur į parką, kol nespėjo apsiniaukti.

O dabar įsivaizduokit tikimybę, kad saulėtos dienos sutaps su mano laisvadieniais. Taip kartais irgi būna, man pasiseka. Taigi, pirmą laisvą savaitgalį planavau kruopščiai, pakviečiau ir kitus tautiečius prisijungti. Išnagrinėjau kelionių vadovus, žemėlapius ir komentarus internete. Ruošiausi kalnams ir kalneliams, kur eiti ir ką ten veikti. 

Likus nakčiai iki planuoto žygio likau viena mūšio lauke. Nenustebau ir nenuliūdau, taip būna. Greituoju būdu nusprendžiau, kad maršrutas per trumpas, reikia organizuoti ką nors linksmiau. Vėl kelios valandos įkišus nosį į žemėlapį ir internetą. Vuola, tobulas maršrutas jau mano galvoje - Mangerton, here I come!

Pusėtini kedai; yra. Pusėtina RIMI kuprinė; yra. Maistas trim dienom su trupučiu; yra. Žemėlapis; yra. Pakrautos kameros; yra. Nuotaika; yra. Su tokia amunicija ir išžygiavau pro buto duris, laukdama gryno ir gražaus oro bei kerinčių vaizdų.

Išėjau, kai miestelis dar snūduriavo: vos kelios mašinos, vienas kitas žmogus ir visiška tyla. Pakeliuj sutikau vieną kitą keliautoją su dviračiais ar kuprinėmis žygiuojančius kas kur. Iki trasos pradžios laukė 10 km. lyguma palei Nacionalinio Parko šoną. Greitai ir gražiai žingsniavau nuolat stebėdama laiką. Įsivaizdavau, kad turėčiau dar anksčiau pradėti trasą, nes juk Airijos kalnų turizmo knygutėje rašė, kad vien nuo trasos pradžios ją pereiti reikia 5h, o aš dar nuo namų peškute ateiti turiu! 

Taip vis dirsčiodama į žemėlapį ir laikrodį laukiau, kada jau prasidės kalnai. Ir po penkių posukių, kelių miškelių ir upelių pradėjau kilti. Pro proskynas matėsi miestelis kažkur apačioje, o pasidairius ir kelios viršūnės švietė. Dar toli, bet jau matau savo tikslą! 

Baigėsi asfaltuotas kelias, prasidėjo pusiau grįstos akmenimis klampynės. Ilgai netrukus išsimurzinus batus ir sušlapus kojas kilau stabiliai aukštyn. Krūmynai žemėjo, galiausiai baigėsi ir papartynai, kol priėjau tvorą. Ir mažyčius vartelius. Taip, čia kalnai aptverti, nes jie privatizuoti, tačiau savininkai geranoriškai nedraudžia pašaniams čia vaikščioti, tol kol jie neišleidžia jų avių už aptvaro. Uždariau vartelius ir dar patikrinau ar tikrai jie neatsidarys. 

Stebėjausi, kad aplink nėra nei vieno žmogaus, nors jau laikas pietauti. Vis dar kylau viena, tai pamesdama, tai vėl atrasdama taką žolynuose. Pievos jau pradėjo panašėti į uolas, po truputį plėtėsi ir panorama, kuo aukščiau lipau, tuo nuostabiau atsivėrė Kilarnio ežerai ir kalnai. Vis atrasdama sekundę vienai kitai nuotraukai slinkau toliau. 

Labiausiai nervino tai, kad žemėlapyje trasa nepažymėta ir reikėjo vadovautis nupieštu planeliu, kaip atrodo trasa. Taigi, priėjus kelio išsišakojimą į keturias kryptis šiek tiek sutrikau. Keliukai vedė panašia kryptimi, tačiau mažiauriai norėjau nuklysti kur nors ne į tą pusę. Pasirinkau tiesiausią keliuką (mano nuožiūra) į viršūnę. Laiminga sau einu, kol keliukas nesugalvoja pasibaigt kažkokia klampyne. Kaip tik tuo metu pastebėjau keturis vyrus su šuniu labai jau stebinčius, kur aš ten einu. Pamatė, kad atsisukau, mosikuoja man ir šaukia: "ten per šlapia, nepraeisi! Ateik iki mūsų, kirsk čia, nebijok!". 

Na, taip ir padariau, kirtau tą šlapynę, upelį, žoles ir akmenis. Prieinu, o jie man ir pradeda aiškinti, kur kuris keliukas veda ar neveda, kur geriau neit ir kur lengviau. Baksnojo į žemėlapį gal penkias minutes, aišku, nepamiršo paminėti, kad vienai vaikštinėti kalnuose nesaugu ir neičiau, kai lyja. Bus chana, jei per lietų net į kalnus pažiūrėsiu. 

Ne už ilgo priėjau velnio kalne išmuštą ežerą (bent jau vietiniai taip sako). Trumpai užkandau šalia ir kibau į uolas. Na tokios čia ir uolos. Apskritai tai kalnai žolingi ir glotnūs. Vienas kitas aštresnis kampas ir forma. Skaičiau, kad kai tik susifomavo šie kalnai devono periode (kad įsivaizduoti ant kiek tai seniai: šiuo laikotarpiu žuvims išsivystė kojos ir jos įžengė į sausumą, kaip amfibijos. Bent jau taip manoma), jie siekė 4km aukštį, tačiau ledynams tai atslenkant, tai nuslankant, vėjui ir augalams nuolat glotninant, šie kalnai susitraukė iki vos vos virš 1km. 

Šio kalnelio viršūnė nelabai ypatinga. Apgriuvus pieva. Na, tokia labai keista. Daug kupstų, toks purvas šiek šiek. Beje, viršūnė daugiau mažiau plokščia, kad atskirti, kur gi tas aukščiausias šio kalno taškas, sukrautas akmenų kauburėlis. Sutikau daugiau žmonių viršūje, nukreipė į viršūnės pusė (ją dar reikia atrasti pasirodo). 

Airijoje kalnuose visi labai draugiški ir kultūringi. Užsenietį jau iš tolo atpažinsi, nes daugiau "hi" nieko ir nebeišspaus, o va airiai pakalbina, pasiteirauja kur eini, užsimena (beveik visi), kad pavojinga merginoms vienoms eiti, patikrina ar žinai, kaip saugiai nusileisti. Tie šalia viršūnės sutikti žmogeliai irgi labai draugiški. Palaukė, kol eisiu atgal, pasakė, pro kur galiu patogiau nusileist apačion.

Bet aš nenorėjau leistis žemyn. Tas minėtas 5h maršrutas nuo stovėjimo aikštelės man atsiėjo tik 1h su trupučiu gyvenimo. Net nespėjau nuvargt ir išalkt (o gi tiek maisto pasiėmiau!).Prisėdau šalia skardžio ant pievutės panaršyti žemėlapį, kur dar galiu nueiti. Pastebėjau kalnuose blankų, vos matomą takelį iki antrosios, žemesnės, viršūnės. Kol svarsčiau kaip elgtis toliau mane pasivijo iš kito ežero šono atėję anksčiau sutikti vyrai. Pasiklausinėjau dėl šiaurinės kalno viršūnės. Sakė niekada ten nebuvę, bet ten nieko ir nėra - tik žolė ir avys. 

Kalbant apie avis, tai jos pakvaišusios. Karstosi ant tų uolų, lipą į pačia kvailiausią vietą parupšnoti žolės iš ten, nes toks jausmas, kad kitur jos nėra, tik ant skardžio uolų. 

Mano sprendimas buvo aišku. Keliausiu į šiaurinė viršūnę. Ir pasielgiau teisingai. Nusileidau iki mini ežeriuko, kuris net vardo neturi. Nuo ten sekiau vos vos matomą keliuką vakariniu kalno šlaitu. Nustebau, kad takelis išplatėjo. Ilgai netrukus pasiekiau ir šiaurinę viršūnę, šimtą metrų žemesnę už Mangerton. Širdis džiaugėsi ten užsikorus. Vaizdai tikrai nepakartojami. Ir vien avys. 

Būtent ten ir praleidau daugiausiai laiko, gulėdama ant šilto akmens stebėjau properšomis giedrą dangų, ežerus ir mažyčius žmones, kurie dabar į kalną traukė šniūrais (ot miegaliai). Takelį pamečiau, bet ir neieškojau atgal. Mačiau kelią, kuriuo užlipau, tai praktiškai net nepasiklydau. Nusprendžiau, kad šlaitas nėra jau toks status, jei avys sugeba čia bėginėti, tai kodėl aš nesugebėsiu? Tai ir leidausi žemyn tiesiai į tą matomą takelį. 

Kartais išslystant reikiamam takui iš akių leidausi žemyn, žemė darėsi šlapia, o avys absoliučiai nusuprato, kas čia vyksta. Poroj vietų vos nepamečiau batų, kaip šlapia. Nelabai malonus jausmas taip klampoti, bet atgal į kalną jau tikrai nebegįšiu, vienintėlis kelias tik pirmyn. 

Netrukau nusileisti iki stovėjimo aikštelės, kuri tuo metu buvo absoliučiai sausakimša. Nusprendžiau joje papietauti, kad palengvėtų kuprinė. Kol užkandžiavau prie manęs priėjo senukas, pradėjo klausinėti apie mano šiandienos pasivaikščiojimą, mat matė, kad "trumpinau kelią". Absoliučiai visi stebisi, kaip nebijau eiti viena. Man nuoširdžiai dėlto keista. 

Su nutrintom kojom leidausi žygiuoti visą kelią atgal iki miestelio. Nebuvau ant tiek pavargus, kad tranzuočiau. Tačiau jau nuėjus neblogą kelio gabalą prie manęs sustojo automobilis, pasiūlė parvežti namo. Tai buvo tie patys vyrai su šunim. Net tranzuoti nereikėjo. Parvežė greit ir linksmai iki miestelio, davė patarimų lipant į aukščiausią Airijos kalną (tikiuosi, kad pasiseks vieną dieną su oru) ir palinkėjo sėkmės keliaujant po Airiją. Štai taip trumpai prabėgau kelias kalveles, pasivežiau daug maisto ir nuotraukų atgal bei susipažinau su daugybę avių, kurios greičiausiai jau mane užmiršo. 

Daugiau nuotraukų iš šio žygio ir Airijos ČIA .

Baltarusija. Ledo ritulio šurmulys

Kelionė prasidėjo čia.

Taigi, išaušusį debesuotą rytą be GPS žemėlapių traukėme link šventiškojo Minsko. Baltarusiai žadėjo didelę šventę čempionato proga, net ir gerą orą žadėjo.

Miestą radom lengvai, o ir jame nepasiklydom. Sustojom degalinėje ir už 4,5lt nusipirkom kelis žemėlapius, vieną iš jų - Minsko. Miesto gatvės plačios, o ir juostos ne visur yra, tai taip ir plaukioji daugmaž tiesiai, kol iki stoties nusigauni. Šeštadienio rytą miestas nelabai gyvybingas, šen bei ten automobilis pravažiuoja, keli milicininkai praeina ir tiek.

Palikę automobilį nužygiavome apžiūrėti šventinio miesto. Kaip tyčia mūsų pasirinktose gatvėse šmiravo tik vienas kitas žmogus, iki kol nepriėjome Minsko parko. Ten vyko didžiulė mugė ir karnavalas. Daugybė žmonių, o ypač šeimų su vaikais, savaitgalį leido parke mėgaudamiesi nacionaline švente. Buvo siūloma įvairiausių pramogų, vaikams dalino balionus ir popierinius ledo ritulininkų šalmus.

Man pasirodė, kad aplink šurmuliavusi minia išties laiminga. Žmonės neatrodė suvargę ar nelaimingi. Būtent to dauguma ir nesitikėtų iš rytų europiečių ir juolabiau iš Rusijai ypač draugiškos šalies. Pastebėjau, kad labai daug šeimų su kūdikiais, vaikų ar besilaukiančių moterų, daug jaunų žmonių, kas taip pat retas vaizdas mažesniuose Lietuvos miestuose. Bet kita vertus, manau to ir reikėtų tikėtis iš valstybės sostinės.

Ekskursiją tęsėm apžiūrėdami įspūdingą operos ir baleto teatro pastatą ir jo šešėlyje užkrimtom dar iš namų įsidėtą maistą. Prie operos ir baleto teatro atradome geolobį. Apskritai jų Minske buvo nusikalstamai mažai, o ir tie keli - dažnai dingę. 

Taip pat didelį įspūdį paliko ašarų sala. Ši sala - memorialas mirusiems Afganistano kare 1979-1988 metais. Jos viduryje įtaisyta milžiniška skulptūra į kurios vidų galima įeiti. 

Senamiestyje šurmuliavo ledo ritulio fanai, mirguliavo atributika, skambėjo muzika. Gal ir gaila, kad "nespėjome" į varžybas. Nuo ryto miestas pagyvėjo, ypač padaugėjo turistų. Užsukom į vietinį prekybos centrą apsipirkti lauktuvių. Buvo labai keista, nes pastatas iš išorės gal ir nelabai gražus, bet viduje labai įmantriai išpuoštas, paauksuotas (ar bent imituotas paauksavimas). Parduotuvės neatskirtos, viskas vienoje ertmėje, prekės "kičinės", nors nebrangios. Taip nieko gero neradę, liūdni be lauktuvių išėjome savais keliais.

Pradėjo kauptis debesys ir pakilo vėjas, nusivylėm, kad mieste pavyko rasti tik 3 geolobius. Pasukome lik automobilio ir grįžome tik pradedant lyti. Pylė kaip iš kibiro. 

Iškilo dilema. Kaip nusigauti į nakvynės vietą, kuri šiek tiek už miesto. Turėjom nuorodas, kur apytiksliai važiuoti, turėjome šiokį tokį žemėlapį, o aplink per lietų nieko nesimatė. Po truputėlį pradėjome judėti, mėginau sekti žemėlapį, nes GPS neturėjom. Žinojau tik miestelį, kuriame turėjome apsistoti (Slabada). Jis mažutis ir nelabai įžymus, nes į jį nevedė jokie normalesni ženklai. 

Vis dėlto nusukome ne ten kur reikia. Nu gerai, aš nusukau. Pasiklydome kažkokiame neaiškiame miegamajame rajone. Visiškoje neviltyje įsijungėme GPS įrenginius, viską kas galėjo mus nuvesti į tikslą. Aišku, to miestelio neradome, bet bent jau į pagrindinį kelią grįžome. Šiaip ne taip pasiekėme miestelį. Naudojausi duotomis instrukcijomis, kaip rasti svečių namus. 

Kambarį užsisakėme internetu, kelios dienos prieš kelionę. Net nustebau, kad prieš pat čempionato pradžią dar buvo likę laisvų kambarių už normalią kainą. Žodžiu, atvažiavome prie tų "svečių namų" ir viskas pasidarė aišku. Jokių ženklų, kad tai kažkokia nakvynės vieta nebuvo, mus pasitiko senukas, toks paprastas miestelio žmogus, kuris, aišku, kalba tik rusiškai. 

Visai įdomu. Gavome atskirą namuką, su virtuvėle ir milžinišku televizoriumi. Beje, dušas buvo pirtyje. Reikėjo perbėgti lietų lauke, bet tai - mažas nuostolis. 

Po kurio laiko prisistatė ir to senuko sūnus, kuris atėjo susirinkti pinigų už nakvynę. Surinkome sumą puse eurais, puse rubliais. 

Namas stovėjo visai šalia bėgiu, kaip supratau, pagrindinės Minskas - Maskva magistralės, todėl visą vakarą ir naktį dundėjo traukiniai, kad net stiklai virpėjo. Taip ir miegojau, prikeliama traukinio kas 30 min. 

Baltarusija. Kaip keliauti be paso

Pasirodo, kad būna ir taip, pasas nėra pats būtiniausias dalykas kirsti Lietuvos-Baltarusijos sieną. Viza irgi. Aišku, tai nėra pati maloniausia procedūra patikrinimo metu liūdnai sėdėti nukabinus nosį ir aiškinti, kad ID kortelė yra vienintelis dokumentas, kurį turiu. Bet didelės sėkmės ir stebuklo atveju ID - ne problema.

Viskas prasidėjo nuo to, kad užmiršau pasą toli už jūrų marių. Tai prisiminiau tik kelionės rytą. Buvo dvi galimybės: lakstyti skersai Lietuvos, kad tą nelempą pasą pasiimčiau, arba skambučiais atakuoti muitinę. Jau buvau beišvažiuojanti paso, kai sulaukiau skambučio su žinia, kad vis dėlto mane praleis. Padarys išimtį ledo ritulio čempionato proga.

Taigi, ekipažas tvarkingai pasiėmusiųjų pasus ir aš, šiek tiek besijaudindami dėl mano likimo, nurūkome link pasienio punkto. Lietuvos punktas praleido be problemų, liko sunkiausia(linksmiausia) dalis. Pirmajame baltarusių patikros punkte jauni pasieniečiai paklausė, kokios šalys žais rungtynėse, į kurias vykstame. Automobilyje pasigirdo daug skirtingų atsakymų. Vyrukai pradėjo juoktis, bet praleido. Pagrindiniame punkte stovėti teko ilgiau. Dėl mano ID kortelės nieko nesakė, bet daug lakstė, vis kaišiojo įvairius blankus užpildymui. Nustebino, kad visi tikrinantys pareigūnai ypatingai mandagūs (kai pirmą kartą važiavom, tai buvo kažkokia katastrofa), taip pat, dirba daug jaunimo.

Kai galiausiai be didesnių problemų baltarusiai mus įsileido, pasukome link Gervėčių. Bet nutiko toks dalykas, kad nei vienas turimas GPS aparatas ar išmanusis nepalaikė normalaus Baltarusijos žemėlapio ir ten kokią nors gyvenvietę rast ne taip jau lengva. Rimto Baltarusijos kelių žemėlapio taip pat neturėjome. Teko improvizuoti.

Šiaip ne taip pasiekėme Lietuviškumo salelę - Gervečių miestelį, kuriame gyvena nemažai lietuvių, kurių bendruomenė, beje, yra gan aktyvi. Miestelio bažnyčia ir jos sodas išties nustebino. Išpuoselėta aplinka sunkiai derinasi su vienodomis ir išsikraipiusiomis į visas puses Lukašenkos tvoromis, juosiančiomis pagrindinę gatvę.

Bažnyčia įvardinta, kaip Baltarusijos architektūros paveldas. Tai parašyta baltarusių bei Lietuvių kalbomis. Šį ženklą perskaičius nė nesusimąsčiau, kad nesu Lietuvoje, tik permetus akimis kirilica susigaudžiau, kad tai vis dėlto ne lietuviškas miestelis. Bažnyčios viduje mačiau lietuviškų lankstinukų, netgi lietuvių bendruomenės leidžiamą laikraštininką. 

Šiame Baltarusijos krašte puoselėjamas lietuviškumas. Rimdžiūnų miestelyje gyvuoja lietuviška mokykla. 1992 metų duomenimis 43% Rimdžiūnų miestelio gyventojų sudarė lietuvių šeimos, belieka tik spėlioti, kiek jų išliko po 22 metų. Tačiau faktas, kad pamokos lietuvių kalba vis dar pritraukia moksleivius iš aplinkinių kaimų, džiugina.  

Dažname kaimelyje Galima rasti Lietuviškos kultūros ir istorijos palikimo. Girių miestelyje, visai šalia vieškelio, radome jau apsitrynusį paminklą Vytautui. 

Kaip tik pataikėm vieną dieną po pergalės dienos, todėl miesteliai ir paminklai buvo vis dar išpuošti plastikinių gėlių vainikais, plakatais ir vėliavėlėmis. 

Daug aplankytų Lietuviškų kaimų - gatviniai. Tai yra, juos sudaro viena gatvė ir šalia jos sutūpę namai. Gatvytės paprastai labai siauros, o namukai jau seniai nebegyvenami.  

Knistuškių kaimę aplankėme seną beždžionių tiltą, kuris jau nebeturėjo normalių turėklų, jų vietą pakeitė plona virvulytė. Kiek jinai apsaugotų krintant, dar klausimas, bet morališkai tikrai lengviau. Maža to, visas tiltas siūbavo į visas įmanomas puses: pirmyn, atgal, kairėm, dešinėn, aukštyn, žemyn. Pereiti buvo garbės reikalas, tai su sunkia kamera vienoje rankoje ir virvulyte kitoje šiaip ne taip perslinkau tiltą. Bet reikėjo ir nusigauti atgal. 

Taip pasiūbavus į visas puses toliau keliavom į Milcėjų - kaimuką su viena grįsta gatve ir mažuliukais susiraukšlėjusiais namukais aplink. Kelios trobelės dar gyvenamos, aplink slampinėja katinai ir vištų pulkai. Kažkaip tai verčiasi čia žmonės. Aišku, (leidžiu sau taip pasakyti) visi - senukai.

Milcėjus kaip užbarikaduotas, iki jo atvažiuot reikia vos ne traktoriaus, bet šiaip ne taip išsivingiavus ir nepametus ratų, pro Salas vykome į Astravą pažiūrėti Lenino. Vis dėlto ir viena paprasta, tūkstančius kopijų, turinti statula gali būti tikra egzotika. Miestelis, matosi, augantis. Juk visai šalia jo statomas Lietuvos siaubas - atominė elektrinė. Miestelio aikštėje vyko fonogramų koncertas. Net liaudies dainos buvo atliktos pagal fonogramą. Prieš grįžtant į Rimdžiūnus, kur nakvosime, apsipirkome nematyto maisto ir puolėme bėgti nuo lietaus, kuris tik truputėlį gribštelėjo grįžtant. 

Pastebėjau, kad Baltarusijoje labai daug arklių. Lietuvoje tikrai nematyti tiek besiganančių ar prie sodybų pririštų arklių. Ką jau kalbėti apie arklių kinkinį. Čia vis dar veikia kolektyviniai ūkiai, suteikiantys darbo kaimo žmonėms. Laukai gražūs ir prižiūrėti. Brūzgynų tikrai nematyti. Keliai taip pat šaunūs. Galbūt vietomis ir pakrato, bet apskritai pustuščiai (arba taip tiesiog pasisekė). 

Bet kuriuo atveju pirma diena Baltarusijoje praėjo daugmaž sklandžiai. Buvo įdomu aplankyti ir pažinti Lietuvišką palikimą. Ledo ritulio varžybas, dėl kurių ir važiavom, netyčia praleidom, užtat pasibarstėm beždžionių tiltu ir paragavom Baltarusiškų varškės sūrelių!

Namie. Neplanuokite vieni!

Nepaisant užgriuvusios sesijos visada smagiau planuoti naujus nuotykius ir dairytis į žemėlapių, o ne konspektų, šūsnis.
Ši kartą man padeda ir katinas, prilaikydamas žemėlapį, kad neslankiotų grindimis :D.
Jau greit, po egzaminų, pasirodys nauji nuotykiai Lietuvoje ir svetur. Tereikia sulaukti laiko ir įkvėpimo.

Italy. A glimpse of Milano/ Italija. Ne, itališkai nekalbu

It happened that my first steps in Italy was an accident caused by low-cost airlines. When I was planning my trip to Spain, I was quite annoyed that I'll have to spend a day in Milano, because I was sure that I won't feel  the rythm of the city in such a short time. I wanted to devote myself only to Spain, but right now I am happy that I had a peek into Italian daily routine.

Perhaps I should start at the very beginning. The first very important act of preparation was the packing of my things which would be needed for travelling all the way to Spain. As I am a thrifty traveller I had to fit into the parameters and weight of cabin baggage in order to save some money. I thought that it would be a very difficult task, but after packing the most important things I was delighted that some extra space was left. So after checking the passport, health insurance card and the plane tickets I was fully prepared for leaving my home location. I was fully prepared for new adventures.

My luggage

When I had reached Vilnius I wanted to turn around and run back to my home crying. I was so scared to go that far away all by myself, because I knew that once I reach the airport there will be no turning back and the problems I would face are going to be my own responsibility. No one would help me. I asked my parents to wait until the luggage pass the check point. There was quite long queue and during the waiting time I turned back regularly to wave at them.

I was thirsty. It wasn't my first flight but I was nervous. I believe that everyone is nervous before the flight after a long period of time which was spent on Earth. The examination of surroundings was useless. The international airport of Vilnius is a small one and I didn't find any room to calm myself down, thus I had to sit and wait patiently. I breathed a quiet sigh of relief  after boarding, my bag was exactly 10kg (the maximum which is allowed). At least no problem here.

------
Kai kūriau šį blog'ą svarsčiau kokią kalbą jį pildyti. Iš pradžių tai buvo anglu, bet galiausiai nusprendžiau, kad lietuvių kalba nėra per prasta ar mažiau tinkama aprašyti potyriams svečiose šalyse. Šis įrašas buvo pradėtas rašyti seniai ir niekad nepabaigtas, todėl jį pabaigsiu dabar. Lietuviškai.
------

Italija niekada nebuvo mano svajonių šalis, bet kadangi tas "žiaurus" likimas pasiūlė pigiausius skrydžius per Milaną, tai ką jau padarysi. Apie miestą žinojau tik tiek, kad jis Šiaurės Italijoje, vadinasi, kad gražus. Girdėjau, kad Italijoj viskas gražu. Dar girdėjau, kad Milanas - madų sostinė.

Skrydis paprastas ir be nuotykių. Išsikovojau vietą prie iliuminatoriaus, todėl lėktuvui leidžiantis grožėjausi kalnų vaizdais. Atrodė, kad niekada nenusileisim, tik suksim ratus viršūnėmis. Išlaipinimo metu karštis tiesiog tvoskė į veidą. Saulė, kaitra ir tvankuma - Italijos sinonimai. Ir čia tik Šiaurės Italija. Tai pietinėje bato dalyje greičiausiai verda tikras pragaras.

Bergamo

Neturėjau jokio žemėlapio, tačiau man reikėjo nusigauti iki Bergamo miestelio traukinių stoties. Pagailėjau dviejų eurų autobusui - priekyje dar dvi savaitės ir neaišku kiek man tų pinigų reikės. Penkis kilometrus ėjau peškute ant kupros tempdama savo lygiai 10 kilogramų kelioninę terbą.

Eidama į miestelį buvau įsitikinus, kad sprendimas nevažiuoti autobusu bus nuotaikingas. Ypač neturint žemėlapio ir nemokant vietinės kalbos. Instinktyviai ėjau ten, kur man atrodė, kad bus miestelio centras. Pasirodo, kad tiek dar susiorientavau ir nei kiek nenuklydau kur nereikia. Dar prieš skrydį iš manęs atėmė mažulytį buteliuką vandens, tad neturėjau anei lašo šio nuostabaus gėrimo. Jaučiausi kaip Sacharoje: aplink nei vieno žmogaus, karšta kaip pekloj, o ir vandens neturiu. Kaip tyčia aplink nemačiau jokios parduotuvės (arba dar neišmokau atskirti jų itališkų pavadinimų). Taip tysausi iki traukinių stoties, kurią tik per stebuklą aptikau dėl daugybės vespų aplink. Matosi, kad italai tingūs (bent jau stereotipai taip sako). Vokietijoj ar Olandijoj pro dviračius prie stoties neprasigrūsi, o čia pro vespas. Jos priparkuotos beveik visur. Jau net nekalbu apie šaligatvius. Kokie dar pėstieji?

Stotyje manęs laukė itališkas siurprizas. Pilnai suprantu, kodėl niekas nenori turėti verslo reikalų su italais. Nei viena bilietų kasa nedirbo, veikė tik automatiniai bilietų automatai, kuriems anglų kalba ties bilietų pasirinkimu tiesiog užstrigdavo. Apie susidariusią eilę prie tų kelių vargšų aparatų net nekalbu. Ir kaip tyčia, aplink niekas nekalba angliškai ir negali (ir nenori) padėti. Pažiūrėjau, kad dar turiu laiko iki traukinio, todėl, vildamasi, kad kasos atsidarys po valandos, išėjau ieškoti vandens. 

Ieškodama visiškai nuklydau. Gražus miestelis tas Bergamo. Pasivaikščiojau po senamiestį, kuris ant kalno. Tai kainavo daug sveikatos iki to senamiesčio užlipti. Kas įdomiausia, tai kad kol klaidžiojau mieste prie manęs sustojo du automobiliai kažko klausdami ir užkalbino bent penki žmonės (keturi iš jų vaikinai ir viena bobulytė). Tik vienas iš jų (prancūzas) mokėjo šiek tiek angliškai, visiems kitiems, jų nelaimei (o gal ir mano laimei) teko atsakyt, kad jokios italų kalbos nemoku. Du iš sutiktu žmonių akivaizdžiai klausė kelio. Jie turėjo būt labai beviltiškoje situacijoje.

Šiek tiek suerzinta labai jau komunikabilių italų, klaidžiojau gatvelėmis toliau. Mane besiblaškančia pastebėjusi bobulytė priėjo ir paklausė ar aš pasiklydau. Kaip mokėdama jai išaiškinau, kad ne. Paskui mėginau jai išaiškinti, kad labai noriu vandens ir būtų šaunus sužinoti kur yra parduotuvė. Viskas ką išpešiau, tai kad negalima gerti iš fontanų. Dar iki tokio desperatiškumo nebuvo prispyrę. 

Apsukus ratą grįžinėjau į traukinių stotį. Mažiausiai norėjau nespėti į paskutinį traukinį. Jau buvau praradus viltį gauti vandens, kai pastebėjau kažką, kas galėtų būt parduotuvė. Neturėjau ko prarast, nebent paskutinį traukinį, todėl nėriau į vidų. Vertėjo ten užeit ne tik dėl vandens, bet ir dėl kondicionieriaus. Dar niekad vanduo nebuvo toks skanus. Išmaukiau jį per kelias akimirkas. Ir tada tekinom iki traukinio. Kasos vis dar nedirbo. Teko pirkti bilietą iš aparato. Šį kartą, kai iki traukinio liko penkios minutės ir mirtinai reikėjo, susigaudžiau ir itališkai. Šiek tiek pasiblaškius ir pagaliau sulaukus pagalbos iš vietinių sėdėjau dviaukščiame traukinyje. 

Turėjau pavažiuoti tik kelias stoteles, o traukinys vos vos riedėjo. Gerai, kad nepražiopsojau savo stotelės,  stoty pastebėjau laukiančią moterį, pas kurią buvau suplanavus nakvoti. 

Džiaugiausi, kad viskas sklandžiai vyksta jau pirmąją kelionės dieną. Kelionei neturėjau rimtesnių planų, tik žinojau, kad Madride aplankysiu del Prado galeriją. Buvo suplanuoti tik skrydžiai, kokiomis transporto rūšimis keliausiu Ispanijoje dar nė nebuvau apgalvojusi. 

Pirmas dalykas ką nuveikėm kartu, tai Giusy (berods toks mane priėmusios moters vardas) nusivedė paragauti tikrų itališkų ledų. Netrukus, pasidėjus daiktus ir šiek tiek atsipūtus, dvi italės ir aš švilpėme automobiliu į piceriją, paragauti tikros itališkos picos. Nesu didelė picų žinovė, bet pica man nelabai patiko. Nusprendžiau, kad man tiesiog nepasisekė. Užtat vietinis (nealkoholinis) gaivusis gėrimas paliko įspūdį. Dar nieko panašaus nesu ragavus. Labai neįprastas skonis. Kai rinkausi, italės mane perspėjo, kad nevisi mėgsta šį skonį. 

Dar nebuvo 11 valandos vakaro ir italės nė nesirengė grįžti namo. Susitarė susitikti su draugu kažkokioje kavinėje-bare. Dabar zvimbėme dar greičiau. Kuo vėliau į naktį, tuo dagiau žmonių ir mašinų gatvėje. Prie kitos kavinės net kur palikt mašinos neradom. Šiaip ne taip įspraudė kažkur mašiniuką. Užtat kavinė buvo perpildyta. Dar tokios pilnos kavinės nebuvau mačiusi. Net vietos tiesiog pastovėt buvo sunku rasti, todėl keliai vedė į kitas kavines, kuriose situacija ne ką geresnė. Galiausiai radome vieną laisvą staliuką vietinėje kavinėje. Sakydama "kavinė" aš neturiu minty tradiciškos lietuviškos kavinės, kur yra juoda ir balta kava bei daugybė maisto, čia buvo kav-inė, vieta, kur galima gauti kavos. Atnešė meniu, palyginti nemenką, ir ten buvo vien kava. Kokią tik kavą įsivaizduoji, tokia ten bus. Aš nieko nesupratau,  ką ten rašo, o jei ir bučiau supratus, tai vistiek man tie pavadinimai nieko nesako. Nesu didelė kavos gurmanė. Paaiškinau savo problemą italams, jie man atsakė, kad jokios bėdos nėra, tik pasakyk kokio skonio kavos nori ir ją tuojau paruoš. Likau nesupratus, galvojau, kad čia jie nemoka išsireikšti tinkamai. Galiausiai paprašiau bet kokios šaltos ir nestiprios kavos, kuri būtų kavos skonio, ir, o šventoji mergele, kokią nuostabią kavą aš gavau! Dar tokio skanaus gėrimo gyvenime nebuvau gėrus. Net nebuvo gaila šešių eurų už tokį stebuklą. 

Kokią pirmą valandą nakties išsiskirstėm, nes ryt į darbą. O man į Milaną, bent kelioms valandoms pasivaikščiot. Ryte mane išlydėjusi Giusy nupiešė planelį, kaip pasiekti traukinį. Man tereikėjo vieną kartą pasukti prie šviesoforo. Ar man ten nekokybiškai nupiešė, ar aš nesugebu net taip paprastai susiorientuot - nesvarbu. Pasiklydau. Ir labai ant savęs supykau, kad dar neįpusėjus kelionei taip susimoviau. Pasitrynus aplink bėgius, šiaip ne taip nusikapsčiau iki traukinių stoties. Gerai, kad traukiniai į Madridą važiuoja kas 20 minučių, nes teko palakstyti, kol nusipirkau bilietą. Pasirodo, kad apie bilieto nusipirkimą stotyje jokia kalba neina, traukiny tuo labiau. Šiaip ne taip, klausinėdama žmonių, išsiaiškinau, kad bilietą nusipirkt galiu kioskelyje kažkur "ten už kampo". Šiaip ne taip radau tą kioskelį-kebabinę-ar-velniai-žino-ką. Nusipirkau bilietą ir begom į traukinį. 

Traukiny šį kartą sėdėjau ramiai, nes Milanas - galinė maršruto stotelė. Skaičiavau varnas ir pildžiau kelionių knygutę, kai kažkokia čigonų išvaizdos moteriškė man į rankas įgrūdo neaiškų raštelį itališkai. Nesupratu kas įvyko, popiergalį padėjau ant priešais esančios sėdynės. Kiek mačiau, ji tai darė ir kitiems keleiviams. Po kiek laiko eidama atgal ji kažką pradėjo berti itališkai. Nieko nesuprasdama pradėjau įnirtingai kratyti galvą. Labai nepatenkinta, bet nuėjo šalin. 

Visai netrukus pasirodė kita moteris, vėl kažko iš manęs norėdama. Supratau, kad kontrolierė. Parodžiau jai savo bilietą. Purto galvą, netinka. Kaip tai netinka? Mintyse keikiau tą kebabų vyniotoją, kad mane apgavo ir vietoj bilieto šiaip kokią nesąmonę davė. Baisiausiai išsprogdinus akis mėginu aiškint, kad aš ne zuikis ir už bilietą mokėjau, kaip priklauso. Moteriškaitė pradėjo juoktis ir pasakė, kad bilietas neatžymėtas ir todėl negalioja. Su aparatu man jį pažymėjo ir nuėjo. Paskui mėginau aiškintis, kur traukiny galiu jį pasižymėti. Pasirodo, kad negaliu. Jį reikėjo atsižymėti dar stotelėje. Šito aš visiškai nesupratau. Pasirodo, kad vakar važiavau zuikiu ir turėjau vieną nepažymėtą bilietą.

Tradiciškai neturėjau jokio žemėlapio, tik šį kartą pasiklysti mažiausiai norėjau, nes reikėjo vakare spėti į lėktuvą. Kurį laiką vaikščiojau aplink stotį ieškodama informacinio stendo su miesto žemėlapiu. Nieko panašaus į orientyrus neradau, todėl turėjau susiorientuot pati, jei norėjau kur nors toliau stoties nueiti nenuklydus. Ir įvyko stebuklas. Aš tą dieną niekur nepasiklydau, nei žingsnio į šalį. Maža to, pamačiau žymiausias Milano vietas, kurios ir reprezentuoja šį miestą. 

Dar nespėjus giliau į miestą nuklysti, pastebėjau, kad labai jau įkyrus tie italai. Vis kažką siūlo, vis kalbina, o man reikia išsiginti, kad aš po galais nekalbu jų kalba. Taip nutiko gal šimtą kartų, kol pasiekiau Sforcų pilį. O tada prasidėjo. 

Pirmiausia sugalvojau, kad noriu aplankyti pilį. Dar nespėjus surasti įėjimo į ją, prie manęs prišoko kalno dydžio juodaodis, užrišo apyrankę ant rankos, pradėjo dainuoti ir aplink mane šokti, paskui plačiai besišypsodamas paprašė pinigų. Ta stebuklinga Afrikos žemyno paslaptis atskleidžianti apyrankė (jis pats taip sakė) - kelios spalvotos virvutės. Sakau, kad man jos nereikia, gali pasiimt atgal. Taip, tai buvo klaida. Po sekundės prie manęs stovėjo jau trys kalnai-juodaodžiai ir reikalavo pinigų už tas kelias virvutes, kurias be mano sutikimo užrišo ant rankos. Aš baisingiausiai išsigandus aiškinau, kad pinigų neduosiu, nes neprašiau jokios apyrankės. Gerai, kad po akimirksnio kažkoks nepažįstamas ir nei karto nematytas italas mane už rankos tiesiog ištraukė iš grėsmingos draugijos ir nusitempė į pilies vidų. Kai nustojo mane vos ne vilkti iš paskos, pradėjo kažką taukšti itališkai taip greitai, kad nė nespėjau atskirti, kur prasideda, o kur pasibaigia žodis. Jis taip pylė savo žodžius, nė neleisdamas man įsitepti. Kai aprimo, pasakiau, kad nemoku itališkai. Jis pasibaisėjęs pažiūrėjo į mane "tai tu nesi italė?!". Kai viską išsiaiškinom, jis pradėjo juoktis ir pasiūlė asmeninę ekskursiją po pilį, mat jis esąs architektas ir galįs daug ką papasakoti. Neturėjau kur dėtis, o ir apžiūrėti muziejų norėjau, tai sutikau. 

Po trumpos ekskursijos po pilį jis man dar papasakojo apie Milano katedrą ir kitas lankytinas vietas, kurias būtinai reikia pamatyti. Pastarojo nuotykio išmokinta, kad Milane geriau juodaodžius piliečius aplenkti ir nė nesileisti į kalbas, ėjau toliau, kiekvienam kažko klausiančiam ar šiaip kalbinančiam atsakydama, kad nieko nesuprantu. 

Visai netrukus, intuicijos vedama, pasiekiau stogu dengtą parduotuvių pasažą, kurį labai norėjau aplankyti. Matyt dėlto Milanas vadinamas šopaholikų rojumi, juk tai vienas pirmųjų prekybos centrų pasaulyje. Šis statinys (konstrukcija?) tikrai paliko įspūdį. Gaila, kad negalėjau nuodugniau patyrinėti mozaikų ant grindinio ir freskų šalia kupolo.

Visai šalia yra ir Milano simbolis - katedra. Jau seniai nebuvau mačius tokios žmonių tirštynės. O katedra išties nuostabi! Labai kruopštus ir delikatus statinys, daugybė visokių ornamentų, skulptūrėlių, bokštelių, kolonėlių ir biustų. Ko tik ten nėra ant tų vargšių sienų prikrautą. Galima kad ir visą dieną aplink sienas slampinėti. Šiek tiek pasitrynus pakampiais, sugalvojau, kad noriu katedrą pamatyti iš vidaus. Einant į vidų, gan priekabiai turistus tikrino apsauga. Neįleisdavo žmonių su šortais ar maikelėmis be rankovių. Viduje - milžiniška erdvė ir daugybė žvakių. Užsimaniau ir aš, už žvakę į krepšelį sukračiau savo paskutinius centus.

Milano katedros durys

Išėjus iš katedros nusprendžiau, kad jau laikas judėti link traukinių stoties, pakeliui ieškant pašto. Ėjau tuo pačiu keliu, kaip ir atėjau. Pasibaigė vanduo, todėl nusukau į bet kurią gatvelę ieškodama parduotuvės. Ir už poros žingsniu ją radau, o šalia ir paštą. Negalėjau labiau besidžiaugti, kaip sekėsi Milane. Nė klaidžioti neprireikė. Įeiti į paštą man buvo didelis stresas. Ten vienos po kitų buvo dvigubos atsidarančios durys. Pirmosios atsidarė man tik priėjus, tai drąsiai žengiau į tarpdurį tikėdamasi, kad antrosios irgi atsidarys. Pirmosios durys užsidarė, o aš vis dar kantriai laukiau, kol atsidarys antrosios. Bet jos neatsidarė. Pradėjau dairytis kokio nors mygtuko ar ko nors, kad durys atsidarytų. Galvojau, kad reikia pamojuoti. Nesuveikė. Tada nusprendžiau, kad reikia prieiti arčiau jų. Prisispaudžiau vos ne prie pat durų, bet jos neatsidarė. Visiškai nesupratau, kame reikalas. Neatsidarė nei vienos durys. Galiausiai, vyrukas išeidamas magiškai atidarė duris ir aš smukau vidun. Išeidama patykojau, kol koks nors kitas žmogus išeidinės ir smukau kartu. 

Greitai ir sklandžiai pasiekus stotį bei nusipirkus bilietą ir šį kartą jį atsižymėjus, sėdau į traukinį judantį link Bergamo. Pasilikus daugybę laiko atsargai, kad nebūtų, jog pražiopsočiau lėktuvą ir nuplauktų mano visa kelionė. Taigi trys valandos iki skrydžio aš jau sėdėjau oro uoste ir laukiau. 

Namie. Taškuoti žemėlapiai

Vis po truputėlį pildau savo žemėlapį. Gaila, kad blog'e aprašyta tiek nedaug. Dar labiau gaila, kad daug ko nepavyks aprašyti, nes laikui bėgant visi prisiminimai pasidaro malonūs. Teks blog'ą tęsti lygiagrečiai su naujomis kryptimis.

Kad būtų patogiau naviguoti, kol kas tik keliuose įrašuose, sukūriau kelias sąrašus:
*Pagal paskelbimo datą (eiliškumas)
*Pagal valstybę
ir šiandien sukurtas, visiškai naujas ir nematytas:
*Pagal geografinę padėtį

Pastarasis variantas skirtas atrasti dominančias vietoves ir jų aprašymus šiame blog'e. Naudotis labai paprasta, tiesiog reikia spragtelti pelės klavišu ant dominančio smeigtuko/taškiuko/lašiuko (vadinkit, kaip norit) ir šalia jo atsiras vietos pavadinimas ir nuorodą į įrašą.

Nuorodą į žemėlapį rasite dešinėje smulkmenų juostoje.